Satakunta tęsiasi palei Suomijos Botnijos jūros pakrantę, kur žemė skyla į šimtus salų ir uolienų, o toliau į žemyną pereina į ežerus ir upių slėnius. Čia į jūrą įteka Kokemäenjoki upė, nutekėjusi didžiąją dalį vakarų Suomijos ir besiliejanti į pelkes bei vieną plačiausių šalies upių deltų Preiviikinlahti įlankoje – ji tiek svarbi migruojantiems paukščiams, kad paukščių stebėtojai jai skiria visus rytus. Lėtas keliavimas Satakuntoje reiškia leisti tai geografijai nustatyti tempą: kelias dienas prie vandens, pirtį kiekvienos dienos gale ir laiką pastebėti, kaip šviesa kinta per vasaros vakarą.
Regiono centras Pori įsikūręs upės žiotyse. Kiekvieną liepą jį užpildo Pori Jazz Festival, tačiau likusį metų laiką miestas gyvena tylesniu ritmu. Netoli nuo centro, palei pakrantę kelis kilometrus tęsiasi Yyteri kopos, apaugusios pušynu – vienas ilgiausių smėlio paplūdimių Suomijoje, kur ne tik maudomasi, bet ir mėgstami ryto pasivaikščiojimai.
Toliau į pietus palei pakrantę yra Rauma, kurios senamiestis Vanha Rauma įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jo mediniai namai, nudažyti švelniomis, išblukusiomis spalvomis ir sugrūsti siauromis gatvelėmis, iš esmės nepakitę stovi nuo XVIII amžiaus. Rauma – viena iš nedaugelio vietų Suomijoje, kur kaladėlinis nėrinių mezgimas tebėra gyvas amatas, o ne eksponatas už stiklo; vasarą nėrinių audėjos dirba prie durų ir kiemuose, mielai paaiškindamos raštą sustojusiam praeiviui.
Žemyno gilumoje regionas pasuka į ežerus ir miškus. Säkylän Pyhäjärvi ežeras metai po metų sugrąžina tas pačias šeimas prie to pačio pakrantės ruožo, kur jos turi vasarnamius. Aplink jį ir toliau Satakuntos miškuose tempas vėl sulėtėja: vasarnamio gyvenimas paremtas mažais įpročiais – malkų skaldymu, pirties kūrenimu, irstymu prieš vakarienę – o ne apžvalgomis.
Prie Raumos esantis salynas gyvena pagal senesnę logiką, kurią formavo žvejyba, o ne turizmas. Dalyse pakrantės tebestovi mediniai valčių pašiūrės ir seni tinklų džiovinimo stovai – ženklas darbinio ryšio su jūra, atsiradusio anksčiau nei kokie kurortai. Pakrantės virtuvė atspindi tą istoriją: sykas ir Baltijos silkė, rūkyti ar kepti keptuvėje, pasirodo meniuose visame regione, dažniausiai su tirštos, tamsios ruginės duonos riekele.
Pirtis čia yra namų įprotis, o ne spektaklis. Prie ežerų ir pakrantės pirtys stovi prie beveik kiekvieno vasarnamio, ir ritualas – kaitra, šuolis į šaltą vandenį, pauzė lauke atsivėsinti – tas pats, nesvarbu, ar vanduo yra ežeras, upė, ar pati Botnijos jūra.
Trys iki penkių dienų leidžia tikrai pajusti Satakuntą neskubant: viena ar dvi dienos Pori ir Yyteri apylinkėse, diena Raumos senamiestyje, o likusį laiką praleidžiama prie ežero ar pakrantėje, vakarui rezervavus pirtį. Ilgesnis vizitas tinka tiems, kas norėtų papildomai pamatyti žemyno miškus arba praleisti daugiau neskubaus laiko tarp salų.
Žemiau pateikiami Satakuntos miestai – kiekvienas su savo pakrantės, miško ar ežero pakrantės dalimi, kurią verta patirti neskubant.
